Tėvų skyrybų patyrimas vaikystėje palieka ryškius atspaudus bet kurio žmogaus asmenybėje. Tai patvirtintų ir mano mėgstamos psichologės, Alice Miller, kuri daug rašė apie vaikų išgyventas patirtis ir visada liko „vaiko pusėje“, išsakyta mintis – „vaikystė siūlo raktus nuo visos asmenybės“. Visą gyvenimą daug domėjausi šia tema, skaičiau literatūrą apie vaikystės traumas, lankiausi seminaruose ta tema. Dažnai mąstau apie tokią patirtį turinčius žmones. Apie neapykantą ir meilę, kuriuos vienu metu jie jaučia savo tėvams, apie emocinio ir fizinio apleistumo skaudžias pasekmes: kai vaikas yra šalia, bet jis tarsi nėra matomas, su juo nekalbama arba jis jaučiasi nereikalingas netgi pats sau. Santykio nebuvimas augina nesaugumo jausmą, negalėjimą net fiziškai išreikšti savo jausmus. Saugumas yra bazinis poreikis žmogui normaliai vystytis, bręsti kaip asmenybei.
Skyrybų vaikai dažnai patiria baimę prarasti ir antrąjį iš tėvų – praradus tėtį, prarasti ir mamą. Beveik visi vaikai po skyrybų jaučia tam tikrą menkavertiškumą, savo vertės praradimą, tai susiję su tuo, kad jie yra palikti. Vietoj to, kad vaikas augdamas susidarytų požiūrį, kad yra vertas meilės ir dėmesio, jis gali susiformuoti neigiamą savęs suvokimo modelį ir manyti, kad yra nieko vertas, bejėgis ar blogas.
1993 metais Major ir Crooker atliko mokslinį tyrimą, kai moterims buvo specialiai, joms sutinkant, „sukuriamas“ ant veido randas, o vėliau, joms nežinant, pašalinamas. Tiriamosios bendravo su kitomis moterimis ir jautė didžiulę diskriminaciją (jos manė, kad tebeturi randą). Jos neturėjo jokio trūkumo, joms užteko žinoti, kad jog priklauso grupei, kurią lengva diskriminuoti.
Sudėtingiausia „skyrybų vaikams“ susigaudyti savo jutimuose – jie yra priversti nuneigti tam tikrus jausmus, nes vieni yra leistini, o kiti – ne. Nes kai kuriuos jausmus jausti vaikystėje yra paprasčiausiai nesaugu, norint tiesiog išgyventi. Tokie vaikai ir užaugę patiria didžiulį spaudimą iš visuomenės, žiniasklaidos.
Vienas iš dešimties Dievo įsakymų mums liepia – „gerbk savo tėvą ir motiną“. Kaip išmokti vaikui juos gerbti, jei jo paties asmenybės niekas nelaikė verta pagarbos. Tokie vaikai, nuolat išgyvena kaltę, gėdą, kad nemyli savo tėvų, kad negali su pagarba, o vien tik su nuoskaudom apie juos kalbėti. Štai ką sako apie šį Dievo įsakymą psichologė Miller A.:
„tas, kas nori jo laikytis, net jei tėvai juo nesirūpino, su juo žiauriai elgėsi ir jį išnaudojo, turės išstumti tikrąsias emocijas. Tačiau kūnas dažnai maištauja prieš tokį sielos luošinimą ir neįveiktas vaikystės traumas ir sunkiai suserga“.
Leidžiantis gyvenimo upe, mes dažnai patiriame įvairiausių išbandymų. Tačiau, bet kuri upė, kaip ir visa, kas Dievo sutverta, turi pradžią ir pabaigą. Būtinai turi krantus, ir į tokį krantą, manau, būtina išlipti. Kad galėtum leisti sau išmokti būti. Jausti. Jausti tai, ką iš tikrųjų jauti. Kad galėtum kartais pakilti virš tos upės ir įvertinti iš naujo, viską, ką buvo lemta patirti, jau nebe vaiko, o suaugusio akimis. Priimti be kaltės faktą, „jog tau lemta turėti mamą, kurios negalėsi mylėti. Tai daug skausmingiau nei galvoti: „ji yra gera mama, tai aš blogas“ (Miller A.).
Parengta pagal A. Miller knygas:
- Miller A. (2011). Gabaus vaiko drama. Vilnius: Vaga.
- Miller A. (2012). Kūno maištas. Vilnius: Vaga.
- Miller A. (2014). Gyvenimo keliai. Vilnius: Vaga.