Anądien važiavau keliu, vedančiu per mišką. Sėdėjau keleivio vietoj – dievinu būti keleiviu, pakeleiviu – tada gali susikaupti pokalbiui, apmąstyti iš tavęs išeinančius žodžius, juos girdėti, pasverti jų emocinį krūvį – ir visa tai dėl to, nes nereikia stebėti kelio ženklų ir kitų eismo dalyvių. Taip patenkinta mėgavausi pauze – pokalbio ir gyvenimo, kai esi tik kaip daiktas šioje akimirkoje, gabenamas iš vienos vietos į kitą, esi, bet ne veikėjas. Medžiai, medžiai….beveik vien beržai – skriejo pro mano akis – detalių nė neįžiūrėtum („mašina turi važiuoti greitai“ – aš manau, kad būtent taip mãno mano gyvenimo vyras – mes visad keliaujam tokiu ritmu, tarsi kažkur skubėtumėm, vėluotumėm) – tik pilkų, nuvargintų rudens orų, kamienų fonas. Palaipsniui ėmiau pastebėti, kad ne visi medžiai vertikalūs, kad esama, matyt, vėjo palaužtų, bet kaip nugriuvusių, beržų. Kuo ilgiau juos stebėjau, tuo įstabesni jie darėsi – jie gi visi skirtingi, nuvirtę ar užstrigę skirtingame aukštyje, pozoje, vieni atrodė, tarsi bandantys stotis, kiti gulėjo visai ant miško paklotės, nerodydami jokios vilties pasikelti. Ir vis panašesni jie man ėmė darytis į žmones. Kažkoks nematomas grožis ėmė vertis – toje parvirtusio, suklupusio medžio – žmogaus asocijacijoje – pati esmė, figūra, mūsų kaip krikščionių, tikėjimo fone – juk mes visi tikime į prisikėlusį Kristų, ir tikime patys būsiantys prikelti. Ir net suklupę, sugriuvę, nebeturintys jėgų mes Jam esame gražūs, mes Jam esame verti prisikėlimo. Kiekvienas. Nesvarbu kokiame dugne, kokioje miško paklotėje šiuo metu gulėtume ar klūpėtume. Gal netgi būdami pargriuvę esame gražesni už tuos, save pačius, tvirtai stovinčius. Nes tik tada mes galime „sumažėti“ ir pastebėti šalia esančius, o gal taip pat pargriuvusius. Nes ne kiekvienas iš mūsų mokame atsiklaupti prie kito. Čia jau iškyla mano mintyse tėviškoji figūra – simbolis, tėvas Leopoldas. Šv. Mišių metu jis laimina vaikus, kurie dar negali priimti Šv. Komunijos. Iš lėto patepa kryžiaus ženklą ant kaktos ir padėjęs savo rankas ant vaiko pečių sukalba reikalingą maldą. Atrodo, nieko neįprasta, tačiau visa tai jis daro prieš kiekvieną vaiką kaskart iš naujo atsistodamas ir atsiklaupdamas. Beveik 77 metų žmogus, atsiklaupia prieš tuos padaužas, prieš tuos, kurie Šv. Mišių metu rėkia, veržiasi motinoms iš skreitų, bėga, kad atimtų iš tolėliau esančio brolio mašinėlę ar atliktų kokį kitą, jam vienam be galo svarbų reikalą. Šis atsiklaupimas man kaip mamai, kaip žmogui, leidžia pajusti neaprėpiamą Dievo meilę, tekančią per tarpininkes laiminančias rankas. Atsiklaupti prieš mažesnį (visom prasmėm, ne tik ūgiu) yra būtina, kas bebūtum, nes esi tik žmogus. Nes kitaip nematysi kito akių. Kitaip visa, ką kalbėsi kažkur iš aukšto ir liks ten aukštai, neišgirsta.