Pagal Irvin D.Yalom knygą „Terapijos dovana“
Pradėdama rašyti šį esė, sąmoningai pradėjau žvalgytuves – pirmiausia pasitikslinau kas tai per žanras – esė ? Neslėpsiu, labiausiai palengvėjo po perskaitytos frazės – “būdingas subjektyvus vertinimas, laisvas stilius”. Tai iškart suteikė mano mintims laisvę, norą, šansą, kalbėti, rašyti taip, kaip aš noriu, mėgstu ( ypač išlaisvina žodis “subjektyvus”- ačiū jam). Po to pastebėjau, jog pats esė terminas, kilęs iš prancūzų kalbos – pranc. essai – „bandymas“, „o, koks dėkingas žodis“ – dingtelėjo – tai reiškia, jog turiu teisę bandyti. Bandyti – tai reiškia leisti sau kažką daryti, nereikalaujant iš savęs tobulumo, suteikti sau šansą avansu, būti ne tokiu reikliu sau, kaip įprasta. Nesitikėti iš savęs idealios pradžios (kita vertus – ne taip jau daug ir likę tų pradžių kai jau virš 40 ), aplinkybių, įkvėpimo. Tik prisijaukinti žodį, tik leisti sau jausti. Labiausiai man „bandymas“ asocijuojasi su leidimu sau būti autentišku. Bandysiu.
Irvin D.Yalom knygą „Terapijos dovana“, pirmą kartą skaičiau prieš kokius penkerius metus. Dabar susiradusi savo bibliotekoj ją vėl, varčiau kaip neskaitytą, nekeliančią jokių asociacijų su turiniu. Tik dukros rankomis darytas skirtukas su kažkodėl mėlynos saulės piešiniu įstrigęs priešpaskutiniuose puslapiuose bylojo – čia tikrai kažkada būta manęs. Kur išnyksta turinys ? Kur pasideda visos perskaitytos mintys ar jos turi galios įgauti kokius nors pavidalus mano buitiniame buvime, būtyje su kitais ir savim ? ( oh! gal narciziškus? ). Gal jos gali, gal aš nepajėgi ? Nes, čia prisimenu teiginį – „Jums pavyks įžvelgti tik tai, ko ieškote, – liksite akli tam, ko nesate pasiruošę pamatyti arba net nežinote esant“ (R.Rohr. Kristi aukštyn).
Aš atrandu rašydama atsakymą – šią knygą prieš penkerius metus aš skaičiau kaip pacientė ir mačiau, išgyvenau tai, kas tuo metu man buvo būtina. Šiandien aš imu į rankas ją kaip terapeutė ir godžiai pasiimu iš jos (bet tik tiek), kiek gebu šiuo metu. Tiesa ta, kad ji ir skirta, kaip byloja paantraštė – „būsimoms terapeutų ir jų pacientų kartoms.“ Skaitydama kartais atpažįstu, jog tikrai apie tai jau kažkada skaičiau, bet kartu suvokiu, jog viskas šįkart kitaip, jog šiame buvime/skaityme susitinku save aną, prieš penkerius metus, jautrią kitiem dalykam ir galiu pasilyginti su dabartine savim – besistengiančią girdėti ir kitą, ne tik save.
Skaitydama šią knygą visada rankoj turėjau pieštuką – pasižymėdavau man svarbias vietas. Jų be galo daug, bandysiu nors keletą peržvelgt. Visos frazės, citatos, esančios kabutėse, panaudotos iš I. D. Yalom knygos „Terapijos dovana“, jei nenurodyta kitaip.
Jau pirmo skyriaus pavadinimas kalba apie esmę – „Pašalinkite augimo kliūtis.“ Man tai skamba labai įpareigojančiai, sudėtingai, tačiau perskaičius visą skyrių pasidaro lengviau – čia kaip tik kalbama apie tai, jog neprivalau visko padaryti už klientą, negaliu nugyventi jo gyvenimo, neįmanoma išspręsti visų klausimų. Pats žmogus, kaip teigia K. Horney „turi įgimtą savirealizacijos polinkį“, kuris ir išves klientą iš didžiausios tamsos, o kartu šis žinojimas šiek tiek atpalaiduoja ir leidžia pasidalinti atsakomybe už vykstantį procesą su kitu. Čia prisimenu neseniai skaitytą knygą „Jėzuitų patarimai visiems gyvenimo atvejams“ (J. Martin SJ) – kai jėzuitas nežino kaip padėti kitiems, jam patariama prisiminti, kad jis ne Dievas. Šis suvokimas išlaisvina nuo siekimo būti tobulam, o gal ir nuo puikybės – va, ateikit pas mane, aš visažinis, aš viską galintis – tik mažai tame žmogiškumo, tik noras būti ne tuo, kas esi. Noras būti didesniu už ateinantį, neleidžiantis dalintis, būti terapijos kelionėje žmogiškais „bičiuliais.“
„Dažniausiai jie prisimins tai, ką terapeutas pasakė teigiamo, palaikančio.“ –Tikra tiesa, pamanau, – pasibraukiu pieštuku ir iš tiesų jei kas paklaustų manęs apie mano pačios metus laiko trukusią terapiją aš negalėčiau nieko konkretaus papasakot. Prisimenu tik terapeuto empatiją. Daugiau nieko – jokių klausimų, jokių atsakymų nepamenu. Žinoma, jų buvo, gal jie buvo labai svarbūs. Tada. Tiesa, vieno terapinio susitikimo metu man pasirodė (manau, tik pasirodė), kad mano terapeuto akyse sužibo ašaros. Aš nežinau kaip buvo iš tikrųjų, niekada nepaklausiau ir niekada jam nepasakiau, kad tai buvo svarbiausia akimirka mano terapijoj. Dabar tik žinau, kad tai buvo momentas, kada jaučiausi pasiekusi ribą, kada nebegalėjau eiti viena ir tos sublizgėjusios akys man garantavo, kad aš nesu palikta, kad kažkas mato ir gali būti kartu su tokia manim, su kokia aš pati nebemoku būti.
Tuo momentu aš pati savo uždėtą jam karūną ir nukėliau. (Įsivaizdavau/susikūriau terapeutą kaip antžmogį, o išvydau jo galią tik vienijančioj žmogiškumo akimirkoj). I. Yalom savo knygoje taip pat apie tai kalba, kai pasakoja apie moterį, kuri nenori matyti terapeuto kaip paprasto, realaus žmogaus (dėl patirtų savo traumų). Jis sako: „Negaliu jai padėti, jei nėra žmogiško mūsų susitikimo. Man reikia, kad ji matytų mane kaip realų asmenį.“ Nenorėti, nesiekti būti „kažkuo“ – terapeutu, visažiniu, gelbėtoju – tik būti ir būti kuo labiau tikru. Čia ir dabar, taip kaip reikalinga terapiniame santykyje. Apie terapeuto gebėjimą palaikyti ir priimti teigiamai klientus man primena ir D. Zinkerio knyga „Geriausios formos paieškos“, kur apie terapeutę Sonią Nevis pasakoja jos bendradarbis (koterapeutas): – „Per visus šiuos metus, kai dirbome kartu, aš niekada negirdėjau nei vieno kritiško pastebėjimo mūsų klientų adresu, kurie ką tik išėjo iš kabineto.“ Manau tai gebėjimas priimti kitą. Besąlygiškai. „Nematyti jokių trūkumų“, išmokti „žiūrėti pro kito žmogaus langą.“ Tai tikslas man ir visada esamajame laike…
„Čia ir dabar“ principas. Išmokti išgirsti kitą arba netgi leisti sau negirdėti kito, bet tada atvirai, nenuslepiant detalių, tai pripažinti, paversti tai terapine medžiaga. Terapeuto tikslas, siekiant panaudoti principą „čia ir dabar“ – „surasti netinkamo elgesio atitikmenis čia ir dabar situacijoje.“ Juos naudingai panaudoti, nebijoti atgręžti į kitą, tačiau taip, kad klientas gebėtų priimti, jaustų iš terapeuto rūpestį, o ne kaltinimą. Nes viskas, kas vyksta su mumis anapus terapijos, kokie mes esam, leidžiam sau būti, kaip leidžiam kitiem būti su mumis – visa tai bus pamatyta, paviešinta, patiekta – čia ir dabar – terapeuto kabinete, terapiniame santykyje. Nes visos istorijos gyvos anapus durų yra gyvos ir „čia ir dabar“ santykyje, jos vaikšto su mumis, kur mes bebūtume, benueitume – jas atsinešame su savim. Jei esu atviras ir tikras terapijos metu turiu galimybę pamatyti save patį, savo paties santykį ir poveikį kitam, galimybę gauti tikrą reakciją, atgalinį ryšį, nenuslėptą, nepagrąžintą.
„Pagalba pacientams prisiimti atsakomybę.“ Iš tiesų, – pamaniau – kaip dažnai aš pati esu linkusi „nurašyti“ tam tikrus įvykius aplinkybėms, kartais pakišti po fraze „turbūt taip turėjo būti“. Tiesa, esu girdėjusi ir iš kitų įvairiausių pasiteisinimų tokių kaip – „toks likimas“, „man visada taip“, „jei jo nebūtų, „jei toks nebūtų“ ir pan. Už visų šių frazių slypi situacijos, kartais labai reikšmingos, todėl verčiančios būti pateisinamos. Pamatyti šiose situacijose save kaip pagrindinį dalyvį – štai kur kviečia I. D. Yalom. Patikėti, kad esu svarbus šiose situacijose, kad galiu kontroliuoti ir turiu teisę spręsti, – vadinasi ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Nes tas pasiteisinti leidžiantis tikėjimas „kitų“ (aplinkybių, žmonių, situacijų) valia ir galia iš tikrųjų irgi yra sprendimas – tai sprendimas leisti kitiems už mane nuspręsti. Žinoma, tai sudėtinga, nes bet koks sprendimo priėmimas reiškia kitų sprendimų atmetimą. Tai reiškia pabaigą, tašką, kitų „galimybių negalimumą“, „alternatyvų dingimą.“ Terapeuto tikslas – parodyti tikrąjį vaidmenį, tikrąjį tų situacijų dalyvį ir tuo pačiu padėti patikėti savo galimybėmis ir galiomis pačiam priimti reikiamus sprendimus.
Kita taisyklė, kurią mums siūlo I. D. Yalom – „Visuomet analizuoti nerimą, susijusį su terapiniu susitikimu.“ Tokia nerimo rūšis labai dažna terapiniame procese ir ji dažniausiai susijusi ne su pačiu terapijos turiniu, o su pačiu procesu t.y. santykiu tarp kliento ir terapeuto. Autorius ragina būti atviram su klientu, kai pajaučiame kliento nerimą, skatinti jo atvirumą, sukurti saugią aplinką tam atvirumui ir parodyti, kad ir atviriausias atvirumas yra pakeliams, priimamas.
Paskutinė tema, kurią norėčiau aptarti – darbas su sapnais. Man – tai be galo viliojanti tema, nukelianti į pasąmonę, į požemius, Tai vienas iš kelių, būdų į ten, kur ne taip jau lengvai patenkama. Freudo metafora jog tai „karališkas kelias į pasąmonę“, ragina mus būti atidiems sapnams, „taisyklingai“ juos interpretuoti, tačiau I. D. Yalom siūlo atsisakyti interpretacijų, nes jos visada bus subjektyvios, visada šališkos ir nesibaigiančios. Autorius siūlo naudoti sapnus realiems tikslams – pagelbėti terapijai, t.y. „ištraukti iš jų, viską, kas paspartina terapiją.“ Ypač tai naudinga terapijos pradžioje, kai klientas susiduria su pasipriešinimu terapijai, šis pasąmonės pasipriešinimas yra linkęs pasireikšti „vizualine forma“ (sapnais) ir tai yra dėkinga medžiaga terapijai. Ypatingą reikšmę pirmajam sapnui (terapijos pradžioje) teikė Freudas, teigdamas, kad tokia pasąmonė dar nėra gynybiška ir „atskleidžia esmines problemas.“ Autorius įspėja mus neužsižaisti sapno turiniu, o geriau susitelkti „į tas sapno dalis, kurios susijusios su esama terapijos stadija.“ Orientuotis ne tiek į turinį, o labiau į patiriamus jausmus įvairiose sapno dalyse. „Kas yra emocinis sapno centras?“ Tai svarbiausias klausimas, įgalinantis pacientą kalbėti apie subjektyvius dalykus, iššaukti juos iš pasąmonės. Kartais tokie iššaukti prisiminimai suteikia galimybę pažvelgti į praeitį ir inetrpretuoti ją kitaip, naujai, dabartinėm akim.
I. D. Yalom frazės, kalbančios pačios už save, atstojančios bet kokių rašinių pabaigas:
„Terapeuto gyvenimas yra tarnystė.“
„Terapeutas yra visuomet besivystantis, nuolatos besistengiantis save pažinti ir įsisamoninti.“
„Mes esame paslapčių lobynas“, „Kartais paslaptys apdegina mane.“
„Kartais mes esame pribuvėjos gimstant kažkam naujam.“
„Mes, terapeutai, esame dalis tradicijos, siekiančios ne tik mūsų artimiausius psichoterapijos protėvius, pradedant Freudu ir Jungu ir visais jų protėviais…“