Tiek Geštalto, tiek į Sprendimus sutelktoj trumpalaikėj terapijoj (turbūt kažkiek ir kitose, kai kalbama apie „kitą“) vienas iš šių terapijų teorinių šaltinių – sisteminis požiūris (jis kalba apie tai, kad visi esam „sistemose“ ir bet kokie vieno nario pokyčiai neišvengiamai paliečia visus sistemos narius, pvz. šeimoj). Vakar krikščioniškas pasaulis šventė Švč. Trejybės iškilmę – mes, krikščionys, tikim, kad esam sukurti pagal Jo paveikslą – o Jis, kaip žinom, yra santykio Dievas (vienas, bet trijuose Asmenyse). Todėl mes esam nuolatiniame ryšio (santykio) poreikyje, nes tai tiesiog yra įrašyta mūsų Dieviškoje prigimtyje. Žinoma, yra pasirenkančių asketišką gyvenimą, bet net neabejoju, kad tie pasirinkę, mezga ypatingą santykį su savo vidiniu „aš“, arba su tuo „kitu”(gal/arba Dievu), kuris yra būtinas, nes žmogaus esmė – reflektuoti save patį per “kitą”. Net pirmieji Dykumų tėvai, esantys tikri savo apsisprendimuose, žinojo turintys pasitikrinti save per “kitą” ir siekė turėti dvasinį mokytoją.
Taip man vakar netyčia (?) susišaukė terapija su krikščionybe ir nusprendžiau tiesiog tuo pasidalinti, tuo pačiu stabteldama save kritikuoti dėl netobulo teksto.