Kartais iš didelių kelionių prisimeni tik mažus dalykus, smulkmenas, regis ir nevertas aprašymo… ko neįmanoma įžodinti, įgarsinti, kas pasilieka. Žinau, užtenka vien prisiminimų, kad pasigamintų mano smegenyse nauji ir nauji neuromediatorių pliūpsniai. Nukeliauji daugybę kilometrų, o atminties vertas jausmas užstringa visiškai kažkur padangėse, (o gal padangtėje ?) Gergeti bažnyčios, esančios pačioje Kazbegi kalno viršūnėje, debesyse … tiksliau ji net aukščiau už tuos debesis, kai į ją žiūri būdamas apačioje ir visai juose pakendusi kai stovi priešais ją.
Arba Kachetijos pusdykumėje, uolose iškaltame (6a.) David Garedži vienuolyne – tyloj, visiškame apleistume, askezėj – ten viskas būva.. tvyro… tveriama – ir pats, iškart, net nepajausdamas įkrenti į santykį – “Viešpatie, ar girdi mane ? tik tu vesk, nepaleisk mano rankos” – sėlini į vidų lyg tos Tbilisio katės, lyg nebūtum vertas, pirštų galiukais vos vos paliesdamas pilkas freskų sienas, pamažu gimdančias per tavo kūniškąją sensoriką nesuvokiamą sąmonei ilgesį, kančios gelmės pajautą. Kiek čia būta…
Paskui išeinam į kalnus aplink vienuolyną – vis bandom neperžengti Sakartvelo – Azerbaidžiano sienos, nes gidės teigimu, tai pavojinga, vis dar pavojinga, kartais šaudo. Einame šlaitu, sekdami vietom nutrūkstančia, nuplyšusio metalo tvora pažymėta riba. – “Kokias ribas bijau peržengti savo gyvenime? .. leisk kristi, tik būk šalia, leisk patirti, nes tik taip išmoksiu būti santykyje, leisk išmokti išbūti… tik tiek… man tai taip daug…” Žaluma, tyla, baiminga ramybė, tėkmė… tokiose vietose jauti kaip auga viskas aplinkui, nematai, bet jauti kaip viskas išteka čia ir dabar pro Viešpaties pirštus – oras, laikas, gyvenimas – “Viešpatie, juk viską tu dėl manęs, man sukūrei – ir man…. “
Prieš išvykstant užbėgu į vienuolyno krautuvėlę – žvalgaus, nesuprantu ką čia parduoda – įvairiausi buteliukai ir tokie pat įvairūs užrašai. Išsirenku pagal nuojautą – gidės Nino teigimu, tai aliejus, skirtas patepti kryžiaus ženklui ant kaktos, kai nori apsaugos arba sergant. “Patepi dosniai mano galvą aliejumi, sklidina mano taurė” – ataidi iš atminties švelniai kutendama širdį psalmės eilutė – gi aliejus simbolizuoja visuose mūsų gyvenimo reikaluose gelbstinčią Šventąją Dvasią…
To aliejaus buteliukas tamsaus stiklo, kaip ir priklauso visiem “tikriem” skysčiam, o kamštukas plastmasinis ir kažkodėl greit prasisuko ir prasižiojo – gal dėl to dar pasidarė ir lipnus, ne visai malonus liesti. Lyg ir nebepastebiu jo, nors kasdien atidarau tą spintelę, kur jis stovi “Kazanskaja ikona Božiej Materi” pavėsy, turinčioj galią “izbovliat ot vielikix bed” – taip rašoma antroje ikonos pusėje (matyt, turima omeny karas, badas, maras arba didžiulė sausra, vanduo, ugnis – įsižiebia mano vaizduotėj visos įmanomos stichijos – visa, kas nesuvaldoma, o gal tada ir meilė ? Juk ir ji gali būti griaunanti ar čia tik aš taip smarkiai klystu?) ir ten dar daug teksto, bet jis net ne rusų kalba ir dėl to čia cituoju tik esmę ir vėl patirtą, neįmanomą perduoti jausmą, kai rašydama pamačiau, kad viena iš keturių ją pagerbiančių dienų – šiandien – liepos 8. Šiandien ir mūsų šuniuko gimimo diena. Nesmagu apie šuniuką rašyti. Gal vėliau ištrinsiu šį sakinį. Lyg nujausčiau, kad mano šuniukas tuoj ims, nugriebs cukrines figūrėles nuo Šventųjų torto, tikrai nugriebs.
O pirkau ją dėl jausmo, kuris kyla žiūrint – tokios ikonos anksčiau nebuvau mačius – rožinių ir baltų gėlyčių fone (kažkodėl panašumas į vaistinių ramunėlių, bet tai netiesa, čia tiesiog tas atvejis kai nesvarbus fono turinys, bet tik pats fono buvimas) moteris su kūdikiu – be galo moteriška, net mergaitiška, nekalta (bet gi Marija tokia ir buvo apreiškimo dieną – visiškai dar vaikas – jaunutė, vos keliolikos metų). Žiūrint supranti, kad tame neaprėpiamame gėlyčių fone esančios dvi būtybės yra nuolatiniame tarpusavio ryšyje, bet ir santykyje su tavim, o ir kartu vienos sau – jos yra tikrosios figūros, išryškėjančios santykio su fonu pagalba. -“Lyg geštalto terapijoj – šypsausi, – fonas ir figūra ten vaidina svarbų vaidmenį.”
Tik kartą mačiau besilaukiančios Marijos skulptūrą, (yra tekę kelionėse regėti ir juodaplaukę, ir juodaodę) jei neklystu – Portugalijoj. Iki tol nebuvau apie tai net susimąsčius. Ji gi buvo nėščia ! Kaip aš, kaip visos kitos moterys – milijardai nėščių moterų vienu minties mostu išsirikiuoja mano vaizduotėje ir netikėtai priartina Dievo Motiną prie mano moteriško gyvenimo…. Mes esam įpratę švęsti faktus – apreiškimas, gimimas net mirtis ir prisikėlimas – o laikas, būtinas būvis “pregnant”, kad bet kas užgimtų, pamirštamas. Švenčiame atėjimą, o kelią, be kurio niekas neišsipildo, ignoruojame. Dievas neatsiuntė jau „gatavo“ kūdikio (jam ir tai nebūtų problema) ir nepaliko prie Marijos durų kraitelio, vadinasi, jis turėjo kažkokią užmačią, gal lūkestį, kad patyrusi Jėzaus žmogiškąją prigimtį, žmonija užaugs kartu su juo ?
Atvažiuojam į kitą vienuolyną. Subarška lenciūgai – tokiais vaikystėj karves kaime rišdavom – sunkūs, pilki, tepantys rankas. Vietinė vienuolė ištiesia man juos, siūlydama pakartoti Šv. Ninos kančią. Negaliu patikėti. “- Viešpatie,”- mintyse panikuoju, – “juk tu pažįsti mane – neskirk to man.. neturiu tiek jėgų, tiek pasitikėjimo, neturiu net tokio tikėjimo, kaip galėčiau/išdrįsčiau imituoti šventąsias ? ” Papurtau galvą. Uždeda vietinei moteriškei. Ji turbūt to čia ir bus atėjus. Stebiu ją, nedrįsdama būti pati pastebėta, vos pakėlus žvilgsnį. Moteris dar jauna, apsirėdžius juodais blizgiais sintetiniais rūbais, su skarute, bendrai žiūrint kažkokia sudulkėjus, o gal tik suvargus….rankos jau neatplaunamos… pažįstu tokias rankas… kaimo, vienkiemio moterys… jos visos panašios. Kasdienybės madonos, niekada nesuabejojusios savo pasirinkimais, kantriai velkančios buities lenciūgus. Tai joms Šventųjų karūnos, aureolės ir skambantys cimbolai, smilkalai, rožančiai ir paauksuoti votai, Viešpatie, joms !
Tiesa, apie tas Tbilisio kates. Jas sutikau pačiam miesto centre essančioje bažnyčioje (o gal katedroje ? jau nepamenu katroj). Klūpėdama pajutau švelnų brūkštelėjimą per blauzdą – tokį išskirtinį, maloniai šiltą, lyg mėnesinių kraujas, tačiau netikėtą šiai erdvei – sustingau lyg būčiau išrinktoji, gavusi ženklą. – “Tai katė ! Juoda katė” – pasuku galvą – daug kačių – gal keturios, penkios. – “Viešpatie, koks grožis, ir mes telpam visi šitoj šventovėj, visos gyvybės vertos tavo meilės, visi tavęs šaukiamės, prie tavęs artinamės.“ Nepajuntu kaip nuklystu mintimis į Kristaus gimimo sceną – „ten tiek visokios gyvybės – tame tvartely jis nėra vienišas, jis yra apsuptas. …ten nėra katės!” – atklysta mintis, – „kodėl tame tobulo žmogaus – Dievo gimimo atviruke nėra katės, šuns ? – ar Betliejuj tada nebuvo kačių ? galėjo būti…“
Bažnyčios medinis suolas sugirgžda. Kažkas atsistoja, matyt, po maldos. Vienuolis. Suprantu tai iš jo ilgo juodo aprėdo, kuris tik paryškina to žmogaus išbalusį veidą ir rankas. Jų, tų besimeldžiančių, vyrų rankos dažnai atrodo pernelyg mažos ir švarios – lyg iškrakmolytos iki šiugždesio liturginės staltiesės, dažnai priverčiančios slėpti kišenėse savąsias. – „Į lauką net neišeina.. šitiek melstis… lyg šventasis…“ – kažkuri mano dalis nori pulti ant kelių ir prašyti palaiminimo, pro praviras bažnyčios duris ir vitražinius langus, kukliai pasiliejančių, susimaišančių su smilkalų dūmais ir kvapu, spindulių fone…
Be skrupulų, vienu tiksliu vienuolio kojos spyriu, katė išskrieja pro bažnyčios duris (storas medines, biblinėmis scenomis išraižytas, šiuo atveju, tikėtina, paskutinės vakarienės scenomis)… ir antra, o kitos gal pačios išbėga, nepamenu… tik jausmą, lyg gavęs tiesiai į paširdžius susirieti nevalingai leisdamas negirdėtus kūno garsus (jie kažkur giliai ir toli, tarsi būtum po vandeniu) – lyg inkšdamas, lyg aimanuodamas, o tavo CNS limbinėje sistemoje esantis mažytis riešutėlis, nuostabiu pavadinimu „corpus amygdaloideum“, siunčia neatšaukiamą, tikėjimo išlikimui būtiną sąlygą – „bėk !“ – ir tu jam paklūsti.