Norėdami įveikti savo baimes ir nerimą žmonės dažniausiai daro šias klaidas:
Pirma klaida: toks jau gimiau.
Mokslininkai teigia, kad ne genai lemia mūsų gyvenimą, o tai, kaip ir kokias temas mes sau užduodame.
Antra klaida: nerealaus užtikrintumo ir kontrolės siekis.
Baimės šaltiniai yra du: kontrolės stygius ir tikrumo jausmo nebuvimas. Žmonės, kurie negali pakęsti netikrumo jausmo, bet kokią neaiškią situaciją interpretuoja kaip grėsmingą. Kontrolės troškimas kyla iš noro valdyti situaciją , kad nebereikėtų dėl nieko nerimauti. Tačiau kai mėginame suvaldyti neįmanomą situaciją – tik pabloginame padėtį (kaip tie hipochondrikai, kurie ieško nepaneigiamų sveikatos įrodymų, taip papuldami į uždarą ratą). Svarbu išmokti atskirti nevaldomas situacijas ir su jomis susitaikyti bei nustoti kovoti.
Trečia klaida: nerimauti dėl nerimo.
Mokslininkai tyrę nerimaujančius žmones teigia, kad 95 nuošimčiai nuogąstavimų niekada neišsipildo. Dvi pagrindinės nerimo priežastys: neigiamų pasekmių nebuvimas sustiprina jaudinimosi įprotį ir antra – jaudulys nuslopina emocijas, todėl mums sunkiau nugalėti baimę.
Ketvirta klaida: jausmų ir minčių tramdymas.
Mokslininko Wegnerio tyrimų pagalba atskleidžiama, jog minčių tramdymas sukelia atvirkštinį poveikį – jos dar labiau suintensyvėja. Specialus liepimas atsipalaiduoti taip pat sukelia dar didesnę įtampą. Neįmanoma išvengti baimės ją užslopinant savyje, todėl patariama išgyventi savo baimes ir drąsiai pažvelgti į savo nerimą.
Penkta klaida: tikėjimas iškreiptu mąstymu.
Nei viena iš “populiariausių” tarp žmonių baimių nekelia realaus pavojaus. Mūsų smegenys susidūrusios su baime pervertina galimas neigiamas pasekmes. Baime įtakotos mūsų mintys skatina daryti visiškai neadekvačias išvadas (pvz. draugo nepasisveikinimas traktuojamas kaip neapykanta, o ne nepastabumas).
Šešta klaida: modernaus gyvenimo pasekmės.
Mokslininkai pastebi, kad kuo civilizuotesni tampame, tuo labiau kyla mūsų nerimo lygis.
1) Tai siejama su per dideliu informacijos srautu. 2) Taip pat įžvelgiama bendruomenės arba šeimos santykių nebuvimo neigiama pasekmė – kuo mūsų artimųjų ratas siauresnis, tuo mes nesaugiau jaučiamės, tuo dažniau nerimaujame. 3) tikėjimas, kad blogas emocijas reikia kontroliuoti (vaistų pagalba) arba apskritai jų nejausti.
Septinta klaida: pranykimas ateityje.
Polinkis planuoti ateitį įtraukia mus į įsivaizduojamus įvykius ir pavojus, kurių, galbūt, net nebus, taip atimdamas iš mūsų galimybę būti čia ir dabar bei taip skatindamas ignoruoti tikrovę.
Aštunta klaida: vengti baimės sukėlėjų.
Tai pagrindinė klaida, pasireiškianti nerimą keliančių situacijų vengimu. Nesusidurdami su baimėmis, prarasime galimybę žinoti, kad galime įveikti savo baimes. Vengimas užkonservuoja baimę, iš čia kildinamas ir nerimo sutrikimas. Su baime siūloma nekovoti ir nesiekti jos išvengti , o atvirkščiai – išmokti su ja gyventi. Tai palyginama tarsi leistume sau plaukti pasroviui, o ne beprasmiškai irtumėmės prieš srovę.
Neurologai taip pat mano, kad daugybę kartų susidūrus su baimę keliančiu stimulu nustojame jos bijoti. Jeigu ilgą laiką susiduriame su baimę keliančiu stimulu ir nieko nenutinka, kognityvinė smegenų dalis išmoksta užgesinti migdolinį kūną, jam dar nepasireiškus. Mokslininkai teigia, kad atsikratyti baimės įmanoma tik ją išgyvenant. Baimė nepavaldi laikui – bėgant metams ji niekur neišnyksta. D. Barlow, mokslininkas, dirbantis nerimo sutrikimų centre, savo pacientams taiko interorecepcinį metodą – kada žmogus savo noru ryžtasi patirti, išgyventi jį kankinančią baimę. Tačiau, kaip teigia šio metodo autorius – vien to nepakanka, čia labai svarbus ir paties paciento sąmoningumas. Sąmoningas stebėjimas ir savo jausmų įvardijimas “padeda smegenims atskirti emocijas ir tam tikru laipsniu nuo jų atsiriboti”. Atviras pasaulio bei savo minčių ir jausmų priėmimas sumažina priešiškumą baimei. Užuot kovoję ir vengę savo baimių turėtume susitelkti į darbą, kurį turime atlikti.
T. Clark teigimu, „kuo manome esą labiau užtikrinti ir kontroliuojantys galbūt grėsmingą padėtį, tuo mažiau streso jaučiame. Įdomiausia, kad čia svarbiausia yra mūsų požiūris. Neprivalu būti visiškai užtikrintiems ir valdyti visą padėties eigą, pakanka tikėti, kad taip yra”. Ši tiesa, akivaizdi karinėse struktūrose, kur specialiai įvedamas griežtas režimas ir fizinės užduotys, sukuriantys teigiamą tikrumo ir kontrolės jausmą. Psichologai ragina prisiimti atsakomybę pačiam už savo pasiekimus, o ne nurašyti tai sėkmei ar likimui, tokiu būdu mes “pagerintume” savo požiūrį į vykstančius aplink mus dalykus ir nesijaustume blaškomi ar priklausomi tik nuo išorinių aplinkybių. Toks požiūris atveria stresą keliančias situacijas priimti kaip iššūkį, o ne katastrofą. Jūrų pėstininkų kraujo tyrimai atskleidė, kad požiūris į stresą iš dalies yra nulemtas ir biologinių veiksnių. Šio spec. padalinio kariai pasižymėjo didesniu neuropeptido Y kiekiu savo organizmuose. Apskritai, pasak T. Clark, visus žmones galėtume suskirstyti į siekiančius “nugyventi įdomiai gyvenimą “ ir tuos, kurių tikslas – “ nugyventi saugų gyvenimą”. Skatindami pasitikėjimą savimi ir žvelgdami į problemas kaip į iššūkius ir galimybes tobulėti, galime išsiugdyti atsparumą stresui. Kartais čia gali padėti netgi humoras, kuris neutralizuoja streso galią.
Parengta pagal T.Clark knyą “Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą”